Nuo 2020 01 01 įsigalioję LR Juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau - JANĮ) sukonkretino nemokumo nustatymo momentą. Pagal JANĮ nemokumo apibrėžimas numato du alternatyvius požymius, t. y. laiku negalėjimą vykdyti turtinių prievolių arba situaciją, kai juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Skirtumas nuo anksčiau galiojusio LR Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) nustatyto nemokumo apibrėžimo pasireiškia tuo, jog ĮBĮ buvo nustatyti du privalomi požymiai iš kurių pirmasis požymis savo turiniu liko nepakitęs (ĮBĮ – „įmonė nevykdo įsipareigojimų“, JANĮ -   „juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių“), o antrasis požymis skiriasi kokybiškai. Antrasis ĮBĮ nustatytas nemokumo kriterijus „pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės“ buvo suformuotas tokiu būdu, kad vien tik iš įmonės balanso šio kriterijaus nebuvo įmanoma patikrinti, kadangi įmonių balansai neatspindi pradelstų įsipareigojimų (balanso eilutėse pateikiami tik per vienerius metus mokėtini įsipareigojimai ir ilgalaikiai įsipareigojimai). Tuo tarpu JANĮ alternatyviai pateiktas nemokumo kriterijus  „juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę“ – galimas nustatyti iš įmonės balanso tiesiogiai, t. y. be papildomo tyrimo, kadangi tiek įmonės turtas, tiek įsipareigojimai yra pateikiami balanse tiesiogiai. Reikšmingas pokytis yra ir restruktūrizavimo bylos kėlimo klausimu: susiklosčius nemokumo situacijai, juridinio asmens vadovas turi pasirinkimo laisvę, kurį iš nemokumo sureguliavimo procesų inicijuoti. Jeigu jis sprendžia, kad juridinis asmuo yra gyvybingas, jis turi pareigą ir galimybę inicijuoti restruktūrizavimo bylą. Jam delsiant atlikti šią pareigą, nors ir nemokus juridinis asmuo yra gyvybingas, tokiam juridiniam asmeniui turi būti keliama bankroto byla.

Ginčai tarp bendros nuosavybės savininkų yra dažni. LR Civilinio kodekso 4.80 str. 1 d. numato, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Minėto straipsnio 2 d. numato, kad atidalijant turtą, jis dalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, o kitais atvejais, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensacijas. Tokia situacija dažniausiai susiklosto, kai vieną butą valdo du ir daugiau bendrasavininkių. Lietuvos Aukščiausiasis teismas formuoja praktiką, pagal kurią teismai turėtų galutinai išspręsti šalių ginčus ir, pagal galimybes, nepalikti patalpų bendram naudojimui, kadangi tai vėl gali sąlygoti naują šalių teisminį ginčą ateityje. Tokiu atveju, turtas gali būti priteisiamas vienai iš šalių, o kitai  šaliai priteisiama turtinė (dažniausiai piniginė) kompensacija iš šalies liekančios savininke. Savininke liekanti šalis tokiame ginče turi įrodyti, kad ji pajėgi realiai išmokėti kompensaciją (disponuoja atitinkama pinigų suma).