Praktikoje ginčai dėl vaikų labai dažnai remiasi tuo, jog "vaikas nenori su juo būti" ir "vaikas nenori su juo bendrauti". LR CK 3.177 str. numato, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Į vaiko norus dėl bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu teismas gali ir neatsižvelgti, jeigu jie prieštarauja vaiko interesams. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jeigu nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (LR CK 3.175 str.). Tokiose bylose, siekiant nustatyti vaiko gyvenamąją vietą arba tinkamai parinkti bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu apimtį, mano nuomone, įrodinėjimas turi remtis į priežastį, t. y. ar yra objektyvi priežastis dėl kurios vaikas nenori su vienu iš tėvų būti ir bendrauti. Jeigu tokia priežastis yra, tuomet reikia vertinti ar ta priežastis gali turėti žalingą poveikį vaikui. Be to, tokiose bylose, kaip taisyklė, su vaiku liekantis tėvas yra įtarinėjimas vaiko nuteikimu prieš skyrium gyvenantį tėvą. Todėl, aš patarčiau su vaiku liekančiam tėvui teikti įrodymus, kad jis neįtakoja vaiko nuomonės, kad objektyviai sudaro sąlygas kitam tėvui matytis su vaiku ir kad tokių pasimatymų sąlygos bei trukmė yra apspręsta tik vaiko noro ir skyrium gyvenančio tėvo galimybių.
Comments are closed.
|
PastabaŠio tinklaraščio tikslas pateikti praktinius teisininko pastebėjimus, kurių nerasite pažodiniuose įstatymų tekstuose. Kita vertus, konkrečioms gyvenimiškoms situacijoms šie pastebėjimai neturėtų būti taikomi be profesionalaus teisininko konsultacijos.
AutoriusTomas Bukelis Archyvas
February 2022
|